Knyga "Tamsioji Liepsna"

Auksaplaukis Romanas išsišiepęs atsirėmė į durų staktą ir rijo mane mėlynomis akimis.
Ir nors aš viską žinojau apie gėrį ir blogį, apie teisingumą ir melą, nemirtinguosius ir niekšus, žengiau žingsnį artyn. Žengiau žingsnelį į pražūtį, netrukus dar vieną. Ir dar. Spoksojau į gražuolį Romaną. Mačiau tik jį. Jo vieno man reikėjo. Tik silpnas proto balselis sąmonės gelmėse kovojo, šaukė, reikalavo būti išgirstas, bet jis negalėjo varžytis su naująja jėga. Ir greitai buvo nutildytas. Dabar man rūpėjo tik viena.
– Seniai žinojau, kad tu pasirodysi. – Romanas vyptelėjo, lėtai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir suleido pirštus į susitaršiusius plaukus. – Sveika atvykusi į tamsiąją pusę, Eve, manau, čia jausiesi visai laiminga.

Tamsiausioje, gundančioje ketvirtoje „Nemirtingųjų“ serijos dalyje Evė kovoja dėl išlikimo savimi, grumiasi už savo kūną, sielą ir amžiną meilę.
Evė stengiasi padėti Heivnai prisitaikyti nemirtingųjų pasaulyje. Tačiau Heivna apsvaigsta nuo naujųjų galių ir ima elgtis pramuštgalviškai – Evė baiminasi, kad nemirtingųjų paslaptis bus atskleista visiems. Bet Evės pastangos išlaikyti paslaptį tik suartina Heivną su priešais: Romanu ir nemirtingų niekšų gauja.
Tuo pat metu Evė įklimpsta į juodąją magiją, mėgindama išgauti iš Romano priešnuodį. Burtai atsisuka prieš ją ir Evė prisiriša prie vaikino, kuris tik ir svajoja ją sužlugdyti. Merginą užvaldo keista, svetima jėga ir ji nebegali išmesti iš galvos Romano, kad ir kur eitų, kad ir ką darytų, trokšta jo glamonių. Kuo labiau Evė mėgina nugalėti apsėdimą, tuo labiau silpsta, o Romanas tik ir tyko patogios progos… Su kiekvienu žingsniu Evė artėja prie bedugnės krašto.
Beprotiškai norėdama atšaukti burtus, Evė kreipiasi pagalbos į Džudą. Taip ji sukelia pavojų sau, Deimenui ir jų meilei…